LinkedIn Google plud Facebook

Lėktuvų simuliatorių inžinierius: „Mūsų Lietuvoje yra vos daugiau nei 20“

Artūras Bartkevičius nuo vaikystės svajojo būti mokslininku ar tyrinėtuoju. Galbūt domėjimasis mokslo ir technikos pažanga ir atvedė į gana retą ir sudėtingą specialybę – aviacijos elektroniką. Dabar vaikinas tarptautinėje įmonėje prižiūri lėktuvų simuliatorius ir užtikrina pilotų pasiruošimą skrydžiams. Artūras dalinasi patirtimi, ko reikia norint studijuoti šios sudėtingos srities inžinerinius mokslus ir kokios savybės bei sugebėjimai padės įsitvirtinti darbo rinkoje.

„Vaikystėje vienas iš įdomiausių žaidimų buvo konstruktoriai – jau tada pasireikšdavo inžinerinė kūryba. Taip pat visada buvo įdomu perteikti žinias kitiems. Kai buvau mažas, prisiskaitydavau mokslinių straipsnių ir pasakodavau draugams. Kokia kryptimi eisiu, žinojau maždaug nuo 10 klasės. Kai sesers klasiokas įstojo į aviacinę elektroniką, ta specialybė pasirodė labai patraukli. Gal todėl, kad labiausiai patiko fizika, o dar ir aviacija gražiai skambėjo“, – šypsojosi Artūras.

A. Bartkevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

A. Bartkevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Specialybę baigė vos septyniese

Taip Artūras atsidūrė Vilniaus Gedimino technikos universitete, kur baigė elektros inžinerijos specialybę su aviacinės elektronikos specializacija. Bakalauro ir magistro studijos suteikė žinių ne tik įprastos elektronikos srityje, bet ir išsamiai supažindino su oro uostų, orlaivių ir navigacinių įrengimų, orlaivių sistemų ir kitų panašių įrengimų sritimi.

Pasak Artūro, aviacinė elektronika nebuvo populiari specialybė. Kartu su juo įstojo dar 21 studentas. Iš tos laidos baigė vos aštuoni: „Tai sudaro tam tikrą šios profesijos žavesį, nes ji pakankamai nišinė. Specialistų nėra daug ir jei esi geras – būsi reikalingas. Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tiesa, ne visi stojantys tai suprato. Įstoti buvo lengva, tačiau išlikti – sunku. Reikėjo žinių, analitinio mąstymo, pastangų mokantis ir t.t. Tai ne visiems skirta specialybė, tad ir baigė tiek mažai“.

Net ir ne visi, kurie baigė šią specialybę, pasak Artūro, dirba būtent aviacijos srityje. Tačiau didžioji dalis atsidūrė būtent joje. Yra dirbančių pasienio apsaugoje ir prižiūrinčių sraigtasparnius, remontuojančių lėktuvus, oro uoste užsiimančių bagažo skaičiavimu ir pan.

„Pavyzdžiui, aš, savo darbe pritaikau maždaug 90 proc. to, ką išmokau universitete. Žinoma, tik baigę mokslus neturime praktinių įgūdžių. Jie įgyjami darbo metu. Tad akivaizdu, kad atėjus į naują darbovietę užtrunka, kol esi papildomai apmokomas. Bet jei žmogus imlus, tai tas terminas nebus labai ilgas“, – pasakojo aviacinės elektronikos specialistas.

Pradėti dirbti, o ne atsargiai dairytis ir rinkti informaciją iš kitų Artūrui teko jau nuo pirmosios dienos savo darbovietėje – jis buvo vienas iš pirmųjų tokios srities specialistų Lietuvoje, tad ir mokytis nelabai buvo iš ko.

„Pradėjau dirbti su lėktuvų simuliatoriais. Anksčiau tokių visoje Lietuvoje buvo gal du. Ir jie buvo labai seni. Vieną iš jų man pačiam teko išardyti dalimis, nes jau buvo susidėvėjęs – atitarnavo apie 50 metų. Lietuvos avialinijos jį naudojo, tačiau kadangi tokio tipo lėktuvų nebeturėjo – ir simuliatorius tapo nebereikalingas. Dalis iškeliavo į metalo laužą, dalis – į muziejų. Na, o tokie simuliatoriai, su kokiais pradėjau dirbti aš, iki tol Lietuvoje neegzistavo. Tad ir tokių specialistų nebuvo“, – savo karjeros pradžią atskleidė vaikinas.

Dabar tokie realistiškiausiai lėktuvo skrydį imituojantys simuliatoriai Lietuvoje yra trys – du iš jų įmonėje, kurioje dirba vaikinas. Su jais, skaičiuojant ir Artūrą, įmonėje dirba šeši inžinieriai. Dar keli, dirbę su jais, savo žinias išsinešė į kitas įmones.

„Simuliatorių profilio inžinierių Lietuvoje yra gal per 20. Tai – labai specifinis darbas, kuris apima labai daug sričių: kompiuteriją, hidrauliką, mechaniką, avioniką. Tačiau rasti kitą darbą tokiam specialistui nebūtų sunku. Tai gali būti panaudojama bet kurioje sunkiosios, pavyzdžiui, žemės ūkio technikos srityje“ – sakė lėktuvų simuliatorių inžinierius.

Tiesa, šis inžinerinis darbas nebuvo pirmasis Artūro karjeroje. Jis, kaip ir daugelis studentų, pradėjo nuo paprastesnių – po pirmojo kurso įsidarbino ūkinių prekių parduotuvėje. Ten teko sudarinėti kainoraščius, prekių katalogus, atlikti inventorizaciją, išrašinėti sąskaitas faktūras ir pan.

„Nors dirbau vos pusantro mėnesio, esu labai dėkingas. Ten įgijau pagrindinius darbo įgūdžius su „Word“ ir „Excel“ programomis. Po to susiradau darbą įmonėje „Euroelektronika“. Ten projektuodavau silpnų srovių sistemas – gaisro ir apsaugines signalizacijas, vaizdo stebėjimo sistemas. Po dviejų metų gavau pasiūlymą įsidarbinti mano baigtame Aviacijos institute mokomosios laboratorijos vedėju ir negalėjau atsisakyti. Ten atsirado galimybė padirbėti su lėktuvų priežiūra ir įgyti naujų žinių. Po instituto gavau pasiūlymą dirbti įmonėje „Baltic Aviation Academy“, kuri dabar vadinasi „BAA Training“, ir čia dirbu jau 8 metus“, – atskleidė Artūras.

Šioje įmonėje Artūras prižiūri simuliatorius, imituojančius lėktuvo kabinos vidų ir atkuriančius visas fizines sąlygas – vaizdus, garsus, vibracijas, turbulenciją, greitį ir t.t. Simuliatorių sudaro įvairios sistemos –  hidraulika, kompiuteriai, projektoriai, lėktuvo kabinos prietaisai ir t.t. Visa tai inžinieriui tenka prižiūrėti ir remontuoti.

„Mano darbas – užtikrinti kokybiškus pilotų mokymus, kad po simuliatoriaus įsėdę į tikrą lėktuvą jie nepajaustų skirtumo“, – pasakojo aviacinės elektronikos specialistas.

Būtinos savybės

Pasak Artūro, šioje profesijoje itin svarbu kantrybė ir žingeidumas. Jei nėra potraukio viskuo domėtis – dirbti bus sudėtinga, nes iššūkiai laukia kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, atsiranda defektų, kuriuos net dvidešimtmetį dirbantys inžinieriai sako pirmąkart matantys. Tad tenka skaityti dokumentaciją, aiškintis, kaip turi veikti sistema.

„Kita svarbi savybė – analitinis mąstymas. Esant defektui turime pašalinti ne tik pasekmę, bet ir rasti priežastį. O defektai dažnai būna apgaulingi. Gali sugaišti metus laiko, ieškodamas problemos ten, kur jos nėra. Inžinieriaus darbas yra kūrybinis. Klientai ateina su problemomis, o mes turime sukurti sprendimą. Surasti, sumąstyti ir įgyvendinti“, – darbo sudėtingumą atskleidė simuliatorių inžinerijos specialistas.

Kad ir kaip būtų keista, anot Artūro, šiame darbe taip pat svarbu nebijoti bendrauti su klientais ir tiekėjais – dažnai tenka pasitelkti diplomatinius įgūdžius, nuraminti emocijas, korektiškai išreikšti savo pastabas.

„Šiame darbe labiausiai džiugina tada, kai pasieki rezultatų – ištaisai defektą ir apima laimėjimo pojūtis. Tačiau būna ir sunkių momentų. Daug stresinių situacijų, kai laikas skaičiuojamas valandomis. Tačiau viskas įmanoma. Tik turime posakį – netaisyk veikiančio daikto. Kartais kas nors kabo ant laidelių ir nė už ką nejudiname, kad tik nesugestų. Net šviesos kartais negesiname. Esame prietaringi“, – juokiasi Artūras.

Domisi programavimu

Vaikinas domisi ne tik aviacijos elektronika, bet ir programavimu. Jam net yra tekę vienoje kompiuterių mokykloje dėstyti programavimo kalbą, tačiau viskam suspėti paroje nebeužteko laiko.

„Kompiuteriai – atskira sritis, kuri mane labai žavi. Sunkiais momentais net pasvarstydavau, kad reikėjo stoti į programavimo specialybę. Tačiau ir dabar tai nėra tik hobis. Šias žinias puikiai pritaikau darbe. Pavyzdžiui, savo iniciatyva buvau sukūręs kompiuterinę programą, su kuria galima redaguoti simuliatoriaus duomenų bazę. Klientai iš Tailando užsimanė, kad joje atsirastų ir Tailando oro uostai. Pasiėmiau savo programą, išfiltravau ir sudėjau reikalingą informaciją. Šaunu, kai gali suderinti savo specialybę, darbą ir pomėgius“, – džiaugėsi Artūras.